Šunų ausų poodinės erkutės ir uždegimai

Šuns ausis skirstoma į tris dalis išorinę, vidurinę ir vidinę. Išorinės ausies uždegimas (otitis externa) yra dažniausiai pasitaikanti ausų liga. Negydant, jis gali komplikuotis ir pereiti į vidurinę arba vidinę ausį.

Ausų uždegimu dažniau serga ilgaausiai ilgaplaukiai šunys koker spanieliai, seteriai. Taip pat didesnį polinkį šiai ligai turi šarpėjai, vokiečių aviganiai, bladhaundai. Otitai paūmėja pavasarį ir rudenį, kai orai drėgni, vėjuoti, dažnai lyja. Taip pat vasarą, kai šunys maudosi vandens telkiniuose.

Ausų uždegimą gali sukelti daugybė priežasčių - į ausį patekę mikrobai, mieliagrybiai, ausų erkutės, alergija, autoimuninės ligos. Tam, kad į ausį patekę mikroorganizmai pradėtų daugintis ir sukeltu susirgimą, jiems reikalingos tam tikros sąlygos. Jie bijo švaros bei oro, tačiau labai mėgsta šilumą ir drėgmę. Todėl infekcija dažniau įsitvirtina ausyje, kurioje gausu sieros, jeigu į ausį patenka vanduo, ypač, jei ausis yra nulėpusi ir gausiai apaugusi plaukais. Taigi, predisponuoti infekcijos patekimą gali ilgai nevalytos ausys ir sieros perteklius jose, vanduo patekęs šunį maudant, jam plaukiojant, lyjant lietui, ausų parazitai ( erkutės ), plaukų savėlos ausyse, alerginės, autoimuninės ligos.

Susirgęs ūmiu ausų uždegimu šuo staiga ima purtyti galvą, kasytis ausis, galva būna perkreipta į vieną pusę, palietus ausį šuo cypia. Ausis patinsta, stipriai parausta. Landoje dažniausiai būna nemalonaus kvapo išskyrų. Sudirginta ausis ima išskirti daugiau sieros sekreto ir tai sudaro dar geresnes sąlygas čia patekusiai infekcijai plisti. Jei ausų niežulio priežastis - alergija, pradžioje, kol į ausį nepatenka antrinė infekcija, išskyrų dažniausiai nebūna, pastebimas tik stiprus paraudimas. Ilgai sergant lėtiniu išorinės ausies uždegimu tokio ryškaus skausmingumo nebūna. Tačiau šuo vis tiek varginančiai kasosi ausis, purto jas, gali griūti arba lenktis į pažeistos ausies pusę. Ausyse būna daug pūlingo dvokiančio sekreto, laikui bėgant ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stipriai, kad landa užsidaro beveik aklinai. Tada i ją negali patekti oras, nebegalima jos gerai išvalyti bei įvesti gydymui skirtų medikamentų. Jei taip atsitinka vienintelis būdas visiškai pagydyti šunį chirurginis ausies kanalo platinimas. Kitaip, netgi šiek tiek apgydžius uždegimą antibakteriniais vaistais, uždegimas nuolat kartosis dėl blogo oro priėjimo, drėgmės ir pastoviai persistojančios infekcijos. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnelis ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutrikimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus, galima pastebėti nevienodai išsiplėtusius vyzdžius. Ypač sunkiais atvejais, infekcijai pasiekus vidinę ausį, gali prasidėti smegenų bei jų dangalų uždegimai. Tai sunkios ligos, kurios dažnai baigiasi mirtimi. Bet kokie neurologiniai pakitimai leidžia įtarti vidinės arba vidurinės ausies uždegimus ir reikalauja neatidėliotinos pagalbos. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių reikia nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydyklą. Gydytojas apžiūrės ausį. Tam, kad diferencijuoti ausies uždegimo sukėlėją gali prireikti ausies sekreto bei odos skutenų mikroskopavimo, kartais - biopsijos, mikrobiologinio tyrimo, rentgeno nuotraukos.

Pradėjus gydyti iš karto otito prognozė gera. Gydymas gali užtrukti nuo 1 iki 4 ar daugiau savaičių. Medikamentai yra paskiriami priklausomai nuo uždegimo sukėlėjo. Pirmiausia, ausį reikia gerai išvalyti. Gydant ūmią infekciją, parazitus arba mieliagrybius, dažnai pakanka į ausies kanalą lašinamų medikamentų. Labai svarbu griežtai laikytis gydytojo nurodymų ir reguliariai lašinti vaistus tik į švariai išvalyta ausį. Darant per ilgus intervalus arba nevalant ausies lašai gali neduoti reikiamo rezultato. Gydymas gali užtrukti nuo 1 iki 4 savaičių. Gydant lėtinį uždegimą gali tekti naudoti ir geriamus arba leidžiamus antibakterinius preparatus. Jei uždegimą sukelia parazitai arba alergija norint kad šuo pilnai pasveiktų pirmiausia reikia šalinti priežastis naikinant parazitus ir slopinant alergiją tuo pačiu gydant antrinę ausies infekciją. Jei uždegimas negydomas ilgai ir ausies landa jau yra susiaurėjusi, atliekama chirurginė kanalo platinimo operacija. Tokiu būdu yra pagerinamas sieros nutekėjimas, oro priėjimas, ausį lengviau išvalyti, geriau rezorbuojasi naudojami medikamentai. Išorinės ausies uždegimas gydomas daug lengviau nei vidurinės ar vidinės. Ausų uždegimai turi polinkį kartotis, todėl visada svarbu tinkamai prižiūrėti šunų ausis ir užkirsti kelią šiems susirgimams.

Sveiko šuns ausis reikia valyti kas 1- 3 savaites. Tam naudojami specialūs ausų valikliai. Jie minkština sierą, nuramina ausį. Geriausia, kad veterinarijos gydytojas arba patyręs augintojas pirmą kartą Jums parodytų kaip teisingai atlikti šią procedūrą. Ilgaplaukiams ir ypač garbanotiems šunims reikia iškarpyti arba išpešioti vidinėje ausies landoje augančius plaukus, kadangi prie jų dažnai prilimpa susikaupusi siera, čia kaupiasi drėgmė, ausų vidus šunta. Svarbu sausai išvalyti šuns ausis po maudynių, stipraus lietaus ar vėjo.

Gydytoja Laura Udraitė

Pavojai pavasarį - erkės

Nors pavasaris šiemet neskuba, erkių sezonas Lietuvoje jau prasidėjo. Šie maži kraujasiurbiai parazitai kelia pavojų ne tik žmonėms, bet ir mūsų mylimiems augintiniams šunys apsikrėsti pavojingomis ar net mirtinomis ligomis gali taip pat greitai, kaip ir jūs. Pagrindinės šunims pavojingos erkių platinamos ligos yra:

• Boreliozė (Laimo liga) Simptomai: apetito praradimas, sąnarių uždegimas, šlubavimas.

• Erlichiozė (anaplazmozė) Simptomai: aukšta temperatūra, svorio mažėjimas, pusiausvyros kontrolės praradimas, centrinės nervų sistemos pažeidimai, sąnarių uždegimas.

• Babeziozė Simptomai: aukšta temperatūra, kraujingas šlapimas, pusiausvyros kontrolės praradimas, pakitusi gleivinių spalva, vėmimas, bendras silpnumas, apetito praradimas, drebulys.

Šių ligų simptomai dažnai klaidingai susiejami su kitomis būklėmis, todėl tiksliai diagnozei būtinas vizitas pas veterinarą. Erkių įkandimus sunku pastebėti, be to, sukeliamų ligų simptomai gali atsirasti po savaitės, mėnesio ar net dar vėliau.

Šunims pavojingos trys erkių rūšys:

• Miškinė (šuninė) erkė (Ixodes ricinus)

Platina boreliozę, erlichiozę ir erkinį encefalitą. Erkinis encefalitas šunų tarpe pasitaiko retai, tačiau pasireiškia ypač sunkiais neurologiniais simptomais.

• Pievinė erkė (Dermacentor reticulatus)

Pagrindinė pievinių erkių platinama liga yra babeziozė. Ši erkė ypač paplitusi Vidurio Europoje. Babeziozė yra dažniausia erkių sukeliama liga Lietuvoje. Pievinė erkė turi pastovų metinį gyvavimo ciklą ir pavasarį būna aktyvi suaugusios erkės forma, o vasarą lervos ir nimfos forma.

• Rudoji šuninė erkė (Rhipicephalus sanguineus)

Rudosios šuninės erkės platina erlichiozę ir babeziozę. Šios rūšies erkės Lietuvoje retai sutinkamos, tačiau jei planuojate vykti atostogauti su augintiniu į pietines Europos šalis, ypač esančias šalia Viduržemio jūros, atsiminkite, kad ten pievinių erkių populiacija gana gausi. Be to, pietinėsė šalyse šunims pavojingas ligas platina ne tik erkės, bet ir kiti kraujasiurbiai parazitai, pvz. uodai jie gali apkrėsti šunį širdies kirmėlėmis ( Dirofilaria immitis ). Tokio pobūdžio negalavimus sudėtinga nustatyti.

Erkė įsisiurbia šuniui į odą ir maitinasi krauju bei limfa, kol pakankamai pasisotina. Erkės ypač gajūs parazitai, galintys išgyventi keletą mėnesių visai nesimaitinę.  Joms priimtina stipri saulės šviesa, sausas oras ar stiprus lietus. Erkės gyvenimo ciklą sudaro keturios stadijos: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Dažniausiai šunims įsisiurbia suaugusios erkės jos mielai renkasi šuns galvos sritį, paausius, kaklą, pažastis, tarpupirščius, tačiau po pasivaikščiojimo būtina atidžiai apžiūrėti visą šunį.

Tam, kad apsaugoti šunį nuo ligų, veterinarai pataria visų pirma vengti apylinkių, kur gausu erkių, nesivežti jo į pavojingus regionus ir reguliariai šunį tikrinti, ar nėra įsisiurbusių parazitų. Dažnai šių priemonių nepakanka. Nors augintinių laikymas atokiau nuo žolynų ir miškų padeda sumažinti jų kontaktą su erkėmis, tačiau bet koks gyvūnas, būdamas lauke, gali pakankamai lengvai pasigauti erkę. Rekomenduojama pasirūpinti priemonėmis, kurių sudėtyje yra medžiagų, atbaidančių ir naikinančių kraujasiurbius. Dažnai erkių profilaktikai naudojami eteriniai levandų, laukinių laurų, arbatmedžio, rozmarinų aliejai, česnako milteliai, net specialūs medalionai ir gintarinės grandinėlės, tačiau šių priemonių efektyvumas moksliškai nėra įrodytas.

Rinkoje yra pakankamai daug efektyvių cheminių priemonių. Iš esmės priemonės prieš erkes tarpusavyje skiriasi savo sudėtimi (veikliąja medžiaga) ir naudojimo būdu. Priemonės, pasižyminčios erkes naikinančiu poveikiu, ne visada užkerta kelią pavojingoms ligoms.

Pagrindinės priemonės, atbaidančios ar naikinančios erkes:

• Specialūs lašiukai (pvz. Frontline, Advantix, Duowin Contact, Bars ir kt.);
• Antiparazitiniai antkakaliai;
• Speciali pudra, skirta naudojimui ant gyvūno kailio;
• Speciali pudra, skirta aplinkos, kurioje gyvena šuo, apsaugai nuo erkių;
• Specialūs purškikliai, skirti naudojimui ant gyvūno kailio;
• Specialūs purškikliai, skirti aplinkos, kurioje gyvena šuo, apsaugai nuo erkių;
• Specialūs erkes atbaidantys šampūnai.

Dažniausiai naudojama priemonė prieš erkes yra specialūs lašiukai, kurie užlašinami šuniui ant odos ir yra efektyvūs iki mėnesio laiko. Renkantis antiparazitinius antkaklius reikia atidžiai perskaityti gamintojo rekomendacijas, nes kai kurios veikliosios medžiagos gali turėti neigiamą įtaką žmogaus sveikatai. Nors šimtaprocentinės apsaugos nuo erkių nėra, tinkamai parinkus priemones ar, dar geriau, kelių priemonių kombinaciją, galima ženkliai sumažinti riziką jūsų augintiniui apsikrėsti erkių sukeliamomis ligomis.